Tikriniai daiktavardžiai grožinėje literatūroje: kurią vertimo strategiją pasirinkti?

Tikriniai daiktavardžiai grožinėje literatūroje: kurią vertimo strategiją pasirinkti?

XXI a. – technologijų bei komunikacijos amžius. Žmonės bendrauja, bendradarbiauja ne tik su savo tautiečiais, bet ir su užsienio šalių gyventojais net neturėdami tinkamų kalbinių įgūdžių. Kaip tai įmanoma? Atsakymas paprastas – žmonės kreipiasi į profesionalius vertėjus, sutinkančius tapti tarpininkais tarp skirtingų kultūrų, gyvenimo būdų bei tradicijų. Šis tarpininkavimas – itin sudėtingas procesas, kurio metu vertėjai susiduria su įvairiais sunkumais, tačiau vienas svarbiausių – tikrinių daiktavardžių perteikimas skirtingų funkcinių stilių tekstuose. Ypač daug klausimų kyla susidūrus su grožinės literatūros kūrinyje pateikiamais tikriniais daiktavardžiais, kurie dažnai yra semantiškai motyvuoti. Dėl šios priežasties šiame straipsnyje siekiama išsiaiškinti tikrinio daiktavardžio apibrėžtį, jo atliekamas funkcijas grožiniame tekste bei aptarti L. Fernandeso siūlomas tikrinių daiktavardžių vertimo strategijas.

Moksliniuose darbuose terminas tikrinis daiktavardis apibrėžiamas kaip žmogaus, miesto ar ežero pavadinimas (Paulauskienė, 2006). Iš esmės tikriniai daiktavardžiai yra vardai, kuriais nurodomi tam tikri žmonės, vietos ir institucijos (Greenbaum, Quirk, 1990). Kitaip tariant, bendrinis daiktavardis nurodo patį daiktą, objektą, o tikrinis nusako išskirtines to daikto savybes, pabrėžia jo individualumą, išskirtinumą. Tikriniai vardai neapibūdina vardo turėtojo, tačiau jie yra gan informatyvūs. Iš tikrinių daiktavardžių galima spręsti apie žmogaus lytį (Ona, Jonas), tautybę (Nadiežda, John, Silke) arba ką jie reprezentuoja (Murklytė (katė), Amsius (šuo) ir pan.) (Nord, 2003). Grožinės literatūros kūrinyje tikriniai vardai dažnai turi gilesnę reikšmę, kuri turi būti atskleista vertimo proceso metu. Literatūros kūriniuose tikriniai vardai naudojami norint charakterizuoti, jiems pridedama papildoma reikšmė, kad vardas taptų prasmingas (Jaleniauskienė, Čičelytė, 2009). Taip pat jie atlieka svarbią funkciją – „perkelia“ skaitytoją į įsivaizduojamą, fantazijų pasaulį. Taip pat suteikia informacijos apie kūrinio veikėją, nurodydami lytį, pilietybę, amžių, būdo bruožus (Fornalczyk, 2007). Natūralu, kad iškyla klausimas, kokią vertimo strategiją pasirinkti susidūrus su tikriniais vardais grožinės literatūros kūrinyje. Valstybinė lietuvių kalbos komisija savo nutarime Nr. 63-1490 Dėl lietuvių kalbos rašybos ir skyrybos (Valstybės žinios, 1997) teigia, kad lotyniško pagrindo alfabetus vartojančių kalbų asmenvardžiai bei vietovardžiai grožiniuose kūriniuose, populiariuose ir vaikams bei jaunimui skirtuose leidiniuose atsižvelgiant į skaitytojų amžių ir išsilavinimą adaptuojami, t. y. pateikiami pagal tarimą. Daugelis vertėjų, susiduriančių su grožinės literatūros kūriniais, renkasi būtent adaptacijos metodą, tačiau pagrečiui naudoja ir kitas vertimo strategijas. Toks pasirinkimas nėra visiškai priimtinas, nes vertėjo tikslas – rišlus, kokybiškas vertimo tekstas, o pastarasis toks nebus, jei vertėjas nesilaikys vienovės principo, t. y. vienus tikrinius daiktavardžius vers remdamasis vienomis vertimo strategijomis, kitus – kitomis. Be to, egzistuoja dvi priešingos tendencijos – domestikacija ir forenizacija. Domestikacija – vardus, kultūrinį kontekstą maksimaliai priartinti prie vertimo kalbos. Forenizacija – siekis juos palikti neverstus. Tokiu atveju vertėjai pakliūna tarsi į užburtą ratą – jei bando domestikuoti tikrinius daiktavardžius, iškreipia originalaus kūrinio stilių, jei forenizuoja – praranda tikriniuose daiktavardžiuose slypinčias semantines reikšmes (V. Končius, 2010). Dauguma tyrėjų pritaria idėjai, jog literatūros kūrinyje sutinkami tikriniai vardai yra lyg kitos kultūros pavyzdys, todėl vertime pateikti tikrinių vardų atitikmenis ar juos kitaip keisti yra netinkama (A. Yamazaki, 2002). Dėl šios priežasties Lenkų vertėjas, A. Polkowskis, siūlo savitą tikrinių vardų perteikimo būdą – tekste visus vardus palikti originalo kalba, o knygos gale pateikti tikrinių vardų žodynėlį su visais vardų paaiškinimais (Standowicz, 2009). Minėtas variantas yra vienas geriausių – skaitytojai turi galimybę susipažinti su originaliomis ir verstinėmis tikrinių vardų formomis, todėl apie veikėjus gali diskutuoti ne tik su tautiečiais, bet ir užsieniečiais draugais, nekyla jokių nesusipratimų, susijusių su veikėjų vardų formomis. Tuo pat metu verstos knygos skaitytojas turi galimybę sužinoti tikrinių vardų reikšmes iš knygos gale pateikiamo žodynėlio. L. Fernandesas (2006) pateikia penkis tikrinių daiktavardžių vertimo būdus grožinės literatūros terpėje:

a) tikslus vardų kopijavimas nekeičiant jų originalios rašybos (Harry, William);
b) vardų transkripcija, randamas artimiausias fonetinis atitikmuo vertimo kalboje (Vernon Dursley – Vernonas Durslis);
c) vardų pakeitimas įprastais vertimo kalboje egzistuojančiais jų ekvivalentais (Moaning Myrtle – Vaitoklė Mirta);
d) aiškią semantiką turinčių vardų bei autorės sukurtų pavadinimų pakeitimas tiesioginiais semantiniais atitikmenimis vertimo kalboje (Oliver Wood – Oliveris Medis);
e) laisvas aiškios semantikos neturinčių vardų atkūrimas vertimo kalboje pagal panašius sąskambius (Draco Malfoy – Drakas Smirdžius).

Būtina pabrėžti, kad grožinės literatūros kūrinyje turėtų būti naudojama tik viena vertimo strategija visiems vardams. Tokiu būdu užtikrinamas vientisumas, kitaip tariant, vienovė, tačiau vienos vertimo strategijos pritaikymas visiem kūrinyje esantiems vardams gali būti ir ginčytinas dalykas, nes ne visi tikriniai daiktavardžiai yra semantiškai motyvuoti, todėl pateikti visų tekste esančių vardų prasminius atitikmenis nėra įmanoma. Kitas būdas, pateikti adaptuotas (pagal tarimą) semantiškai motyvuotų tikrinių daiktavardžių formas taip pat nėra priimtinas, nes autorius, kurdamas kai kurių herojų vardus, juose užkodavo tam tikrą papildomą informaciją, kurios skaitytojas nebegalės atsekti iš adaptuotos tikrinio vardo formos.
Vis dėlto, tikrinis daiktavardis yra itin sudėtingas reiškinys, ypač didelę reikšmę įgyjantis grožinės literatūros kūrinyje. Nors Valstybinė lietuvių kalbos komisija ir yra nurodžiusi pagrindinį tikrinių daiktavardžių perteikimo principą, vertėjai tarpusavyje nesutaria, o galutinis sprendimas dėl tikrinių vardų vertimo lieka nepriimtas. Svarbu suvokti, kad toks reiškinys kaip tikrinis daiktavardis negali būti įspraustas į tam tikrus taisyklių rėmus, nes visuomet atsiranda išskirtinių atvejų bei išimčių.
Naudota literatūra

1. Fernandes, L. (2006). Translation of Names in Children‘s Fantasy Literature: Bringing the Young Reader into Play. [žiūrėta 2015-05-23]. Prieiga per internetą: http://www.iatis.org/.
2. Fornalzyk, A. (2007). Anthroponym Translation in Children‘s Literature – early 20th and 21st Centuries // Kalbotyra Nr. 57 (3).
3. Fornalzyk, A. (2007). Anthroponym Translation in Children‘s Literature – early 20th and 21st Centuries // Kalbotyra Nr. 57 (3).
4. Greenbaum, S., Quirk, R. (1990). A Student‘s Grammar of the English Language. London: Longman.
5. Yamazaki, A. (2002). Why Change Names? On the Translation of Children’s Books [žiūrėta 2015-05-22] // Children’s Literature in Education Nr. 1. Prieiga per internetą: http://link.springer.com/article/10.1023%2FA%3A1014467726005.
6. Jaleniauskienė, E., Čičelytė, V., (2009). The Strategies for Translating Proper Names in Children’s Literature // Kalbų studijos Nr. 15.
7. Končius, V. (2010). Vaikų literatūros vertimo problemos: J. K. Rowling „Hario Poterio“ serijos veikėjų vardai. // Kalbų studijos. Nr. 17.
8. Paulauskienė, A. (2006). Lietuvių kalbos morfologijos pagrindai. Kaunas: Technologija.
9. Standowicz, A. (2009). Chosen Aspects of the Polish Translation of J.K. Rowling’s Harry Potter and the Philosopher’s Stone by Andrzej Polkowski: Translating Proper Names. [žiūrėta 2015-05-25]. Prieiga per internetą: http://translationjournal.net/.
10. Valstybės žinios. (1997 06 19). Dėl lietuvių kalbos rašybos ir skyrybos. Nr. 63-1490.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Galite naudoti šias HTML žymas ir atributus: <a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <strike> <strong>